• about me
  • menu
  • categories
  • Aišku tik tiek, kad niekas neaišku

    IMG_4536
    IMG_4533
    IMG_4527
    IMG_4538
    IMG_4529
    IMG_4523
    IMG_4520
    IMG_4517

    Mano naujieji, mažieji draugai, su kuriais praleidusi savaite noriu versti gyvenimą aukštyn kojom. Nebūtinai tik todėl, kad jie labai faini, bet todėl, kaip man su jais gera. O jei dar padidintum vaikų skaičių, stovyklų kiekį, viską padaugintum iš beveik tikslaus 356 dienų metuose darbo, prakaitėlio, tobulėjimo ir pagaliau rezultatų - gaunasi beveik tikslus 356 dienų laimės vienetas.
    Anksčiau nesuprasdavau, kaip žmonės savanoriškai renkasi trenerio duoną, kai pedagogų padėtis viešai apraudama jau ne vieną dešimtmetį ir net nežada keistis. Mano galvoj viskas matematiškai paprasta:
    ⓵ visada sakiau, kad gerbiu tuos, kurie dirba, kad gyventų, o ne gyvena, kad dirbtų.
    ⓶ dar labiau gerbiu tuos, kurie daro tai ką mėgsta, o visa kita jau kaip nors...
    Realybėje, visą tai gerbti yra gan sudėtinga, nes taip gyventi nepopuliaru ir gali būti sudėtinga. Dar sunkiau pačiam tokiais principais vadovautis. Bet mano moralinis impulsas man pasakinėja, kad sudėjus tuos du punktus, gaunasi gan stiprus + (pliusas).
    Šitoj vietoj prisimenu vieną iš nerealiausių ir paauglystėje mane (turbūt ne tik mane :) labiausiai įkvėpusių dainų: "Don't feel guilty if you don't know what you want to do with your life. The most interesting people I know didn't know at 22 what they wanted to do with their lives, some of the most interesting 40 year olds I know still don't." Ne todėl, kad gerai skamba, bet todėl, kad taip galvoju ne aš viena - tai man suteikia nemažai komforto ieškant pagrindo po kojomis. Gal ne pabaigus mokslus, gal ne kitais metais... Bet galiausiai rasti tai, kas priartins ne prie momentinio, o savo formą ir intensyvumo dažnius keičiančio pasitenkinimo ištisas 356 dienas per metus. Darbas su vaikais ir būtent sportuojant, man kvepia kaip laimė.
    Aš noriu to pliuso.
    P.S. Tiems, kurie kada nors sugalvotų gudriai paklausti "kam tau tas magistrinis, jei galiausiai dirbi tik treneriu?" turiu porą komentarų. Visų pirmą, aukštojo mokslo diplomai tai ne tik svarbūs dokumentai, dažniausiai apsprendžiantys algos dydį ir prestižo kalibrą, bet ir ištisi metai jaunystės, draugystės ir nerealios durnystės, kuria patirti verta, net jei gavus diplomą tektų plauti indus arba kasti griovius (kame taip pat nematau nieko gėdingo). O visų antrą, mokslų niekada nebus per daug, net jei gavus diplomą teks plauti indus arba kasti griovius.

    IMG_4841
    IMG_4885
    IMG_4882
    IMG_4895
    IMG_4890
    IMG_4889
    IMG_4844
    IMG_4925
    Klaipeda3567
    IMG_4922
    IMG_4917
    IMG_4909
    IMG_4912
    IMG_4904
    IMG_4902
    IMG_4536
    IMG_4533
    IMG_4527
    IMG_4538
    IMG_4529
    IMG_4523
    IMG_4520
    IMG_4517

    Mano naujieji, mažieji draugai, su kuriais praleidusi savaite noriu versti gyvenimą aukštyn kojom. Nebūtinai tik todėl, kad jie labai faini, bet todėl, kaip man su jais gera. O jei dar padidintum vaikų skaičių, stovyklų kiekį, viską padaugintum iš beveik tikslaus 356 dienų metuose darbo, prakaitėlio, tobulėjimo ir pagaliau rezultatų - gaunasi beveik tikslus 356 dienų laimės vienetas.
    Anksčiau nesuprasdavau, kaip žmonės savanoriškai renkasi trenerio duoną, kai pedagogų padėtis viešai apraudama jau ne vieną dešimtmetį ir net nežada keistis. Mano galvoj viskas matematiškai paprasta:
    ⓵ visada sakiau, kad gerbiu tuos, kurie dirba, kad gyventų, o ne gyvena, kad dirbtų.
    ⓶ dar labiau gerbiu tuos, kurie daro tai ką mėgsta, o visa kita jau kaip nors...
    Realybėje, visą tai gerbti yra gan sudėtinga, nes taip gyventi nepopuliaru ir gali būti sudėtinga. Dar sunkiau pačiam tokiais principais vadovautis. Bet mano moralinis impulsas man pasakinėja, kad sudėjus tuos du punktus, gaunasi gan stiprus + (pliusas).
    Šitoj vietoj prisimenu vieną iš nerealiausių ir paauglystėje mane (turbūt ne tik mane :) labiausiai įkvėpusių dainų: "Don't feel guilty if you don't know what you want to do with your life. The most interesting people I know didn't know at 22 what they wanted to do with their lives, some of the most interesting 40 year olds I know still don't." Ne todėl, kad gerai skamba, bet todėl, kad taip galvoju ne aš viena - tai man suteikia nemažai komforto ieškant pagrindo po kojomis. Gal ne pabaigus mokslus, gal ne kitais metais... Bet galiausiai rasti tai, kas priartins ne prie momentinio, o savo formą ir intensyvumo dažnius keičiančio pasitenkinimo ištisas 356 dienas per metus. Darbas su vaikais ir būtent sportuojant, man kvepia kaip laimė.
    Aš noriu to pliuso.
    P.S. Tiems, kurie kada nors sugalvotų gudriai paklausti "kam tau tas magistrinis, jei galiausiai dirbi tik treneriu?" turiu porą komentarų. Visų pirmą, aukštojo mokslo diplomai tai ne tik svarbūs dokumentai, dažniausiai apsprendžiantys algos dydį ir prestižo kalibrą, bet ir ištisi metai jaunystės, draugystės ir nerealios durnystės, kuria patirti verta, net jei gavus diplomą tektų plauti indus arba kasti griovius (kame taip pat nematau nieko gėdingo). O visų antrą, mokslų niekada nebus per daug, net jei gavus diplomą teks plauti indus arba kasti griovius.

    IMG_4841
    IMG_4885
    IMG_4882
    IMG_4895
    IMG_4890
    IMG_4889
    IMG_4844
    IMG_4925
    Klaipeda3567
    IMG_4922
    IMG_4917
    IMG_4909
    IMG_4912
    IMG_4904
    IMG_4902
    . Thursday, August 04, 2011 .

    8 comments

    1. Great pictures :)

      ReplyDelete
    2. Ach ach, puikūs žodžiai. Aš štai, jau š 4 dešimtmetį įkopiau, o visai nežinau, ką noriu daryti gyvenime. Kažkaip menai pamažu ima purtyti. Žodžiu,kuo toliau-tuo labiau pasiklystu. BEt nuo pat mažumės -žinojau, ko noriu-dailės! Pabaigus mokslus staiga visai pasimečiau.
      Tai tikiuosi, būsiu viena iš tų įdomesnių žmonių :-DDDD.

      Laikykimės!

      ReplyDelete
    3. Artimos mintys. Kartais net labai.... (:

      ReplyDelete
    4. Labai sutinku su tavimi.
      Vat mano teta mokėsi univeruose 9 metus, kaip kokia mikrochirurgė, o dabar dirba pradinių klasių mokytoja kaimo mokykloje, kur vaikai pirmoje klasėje pirmąkart rankoje laiko pieštuką. Ir tikrai yra laiminga. Važiuoja kasryt iš Kauno centro į kaimą ir visiškai nieko nesigaili.
      Moralas toks: Reik daryt tai, ko labiausiai nori, o ne tai, už ką daugiausiai moka!

      Vienžo, viskas labai gražu. Ir nuotraukos, ir nuotaikos. :)

      ReplyDelete
    5. Prisidedu prie tų nesusigaudančių ką daryti su gyvenimu..:)) Ir labai pritariu išdėstytoms mintims :)

      ReplyDelete
    6. kai kurios nuotraukos iš tiesų nuostabios...

      ReplyDelete
    7. Anonymous8/04/2011

      su tavim butu smagu isgerti arbatos/kavos/alaus :>

      ReplyDelete
    8. As visada us kava arbata ir alu! Nebutinai ta eiles tvarka! :))

      ReplyDelete