vienas taškas

Wednesday, October 24, 2012
_1015839.JPG_effected _1015831.JPG_effected _1015828.JPG_effected _1015829.JPG_effected _1015834.JPG_effected _1015825.JPG_effected _1015837.JPG_effected

Tą kartą, kai aš nesugebėjau nueiti į filmą iš trijų kartų... stovint vienam taške galima pamatyti tiek nemažai Kauno.
Šiandien pirmas laisvas vakaras, kada nereikia dirbti arba ilsėtis nuo darbo (aka - miegoti). Jaučiuosi kaip spirgas - nesuprasi ką veikt...
Klausau skanios lietuviškos muzikos (plojimai!!! - nes paprastai neklausau lietuviškos muzikos...). Laukiu skanių, sode užaugintų ir farširuotų paprikų vakarienės, ir toliau lauksiu genialios minties - kuom užssiimti, kai nėra kuom užsiimti...

strategija

Thursday, October 11, 2012
IMG_4050 IMG_4044 IMG_4054

Nu ir apsileidau... Dar kol kas nesuprantu, kaip tai interpretuoti, ar kaip pati dėl to jaučiuosi.
Man atrodo, blog'inimas yra sezoninis reikalas. Šaltaisiais sezonais automatiškai mažiau veiksmo, ir daugiau kuitimosi internete. Reikia kažkaip save guosti vasarai pasibaigus. Bent jau nuotraukose ji nesibaigia...
Nieko įspūdingo pasakyti, kaip ir neturiu... Tik šiaip. Užsimaniau sugrįžti.
Pastaruoju metu viską darau kaip pridera. Paskutinis mano plaukimo treneris turėjo labai erzinančią frazę, kurios visi negalėjom pakęsti. Puiki maipuliacinė priemonė puikiai veikė bet kurį, turintį nors lašą sąžinės ir savigarbos.
O atrodė ji taip: trečidienį egzaminas 10val. Ateini pas trenerį ir sakai, kad egzaminas 8val. ir kad dar reiktų užrašus prieš tai perversti (nu nes ištikro nesi tinkamai pasiruošęs), todėl į vienintelę tos dienos treniruotę kaip ir negali ateiti. Montis sako: do what you gotta do. 
Ir viskas. Nei pasiūlymų, nei draudimų, nei leidimų. Ir tada tu sakai aukei, ir nueidamas maukšliniesi kepuraitę ant galvos ir su ta pačia galva galvoji... kad vistiek kelsies trečiadienį ryte, eisi į tą treniruotę, išplauksi visą kilometražą, ir nueisi į tą egzaminą, ir prilaižysi tiek, kiek privalgei, ir galų gale tai bus the right thing to do... Montis puikiai sužaisdavo savo psichologiniais triukeliais.
Negaliu atsakyti už kitus, bet mane tai nuginkluodavo. Aš bijojau to sąžinės lazerio, nuolatos nutaisyto man į tarpuakį. Ir nors autoritetai nevarė, nerėkė, nepiknaudžiavo padėtim, duotas laisvas apsisprendimas su tinkamais prieskoniais visada labai palengvindavo dilemą.
Šiandien jau visai nebeturiu kam atsiskaityti. Nei tėvam, nei mokytojam, nei treneriam, nei darbdaviams. Ir oi, kaip puikiai veikia do what you gotta do, kai reikia pačiai su savim susitarti. O daryti viską taip, kaip reikia, suteikia visai nemažai pasitenkinimo.
P.S. Sumuštinis su arbata - ne prie ko :)