pirmyn atgal

Thursday, March 21, 2013
IMG_7336.JPG_effected IMG_7318.JPG_effected IMG_7316.JPG_effected IMG_7308.JPG_effected IMG_7041.JPG_effected-001 IMG_6938.JPG_effected IMG_6648.JPG_effected-001 IMG_6633.JPG_effected-001 IMG_7326.JPG_effected IMG_6622.JPG_effected
Krauni, išsikrauni, tingi, į šoną meti, tada vėl tvarkaisi. Kaip aš atsidūriau tarp to ir kažko...
Šventės jau seniai baigėsi, bet šventimams galo nesimato...
Atostogų pas nieką prašyti nereikia, nors dėl savo valkiojimųsi ir darbų atidėliojimo jaučiuosi lygiai taip pat kalta prieš save.
O šiandien diena, kai atsikeli tobulai anksti ir tobulai pailsėjęs, gali 15 min gert kavą ir žiūrėt pro langą, įsijungus eurosport'ą valgyt mandarinus, lakuotis nagus, analizuot kino pavasarį, gamint vakarienę grįžtantiems po darbų - visiška prabanga.
Beje, man labai patinka, kaip pavasaris mus visus taip erzina. Vieną dieną jis vistiek ateis. Jei ne - ateis vasara.

 

prasideda

Monday, March 18, 2013
Sodas2013 Sodas2013 Sodas2013 Sodas2013 Sodas2013

Vienoj lango pusėj šiaurinė temperatūra, kitoj auga sodas. Kažkaip net sunku suprasti. Už tai labai pagarbiai vertinu tą saugumą, kur aš ir svogūnų daigai galim slėptis nuo žiemos, kurios nesugebėjo išvaryt nei užgavėnės, nei mano 'fingers crossed'.
Dar sunku suprasti, kaip viena palangė, apstatyta gležnų sodinukų indeliais vieną dieną pavirs beveik šešiais arais sporgstamos galios žaluma, delno dydžio pomidorais, kibirais agurkų, stiklainiais uogienių, galiausiai bulviniais blynais ant stalo... Stebiu tai kiekvienais metais, bet vistiek nesugebu atsistebėt šituo kažko virtimu iš nieko fenomenu...
Gražius žalius dalykus kolekcionuoju čia. Šiemet linkiu visiem ant savo palangės užsiauginti ką nors valgomo :)

Muziejus

Sunday, March 10, 2013
IMG_7195 copy IMG_7197 copy IMG_7198 copy

Pagal taisyklę turėtų būti, kad kuo labiau sensti, tuo daugiau patirties turi, tuo geriau viską darai, ane?
O kaip taip atsitinka, kad kai tik sudainuoji geriausias dainas, visi talentai išgaruoja? Arba gal prigaruoja tinginio ir tas tinginys aprūko akis bet kokiai talentingai progai.
Neseniai pas mamą radau kelis senus jos talento įkalčius. Siuvosi sau, panešiojo, kai atsibodo atidavė man... o kai man atsibodo, piniginę dar gavo pagadint brolis...  Viską susumavus - daikto gyvenimas apie 12 metų. Į pačią pabaigą - labai intensyvus gyvenimas. Piniginė dar dabar gyva, tiesa, gerokai panešiota. Pradėjau čiupinėti, nagrinėti, kažką pasižymėti... EINA SAU! Tokiai pasiūti neturėčiau kantrybės, net jei turėčiau talento. Ir pati mama sakė, kad nieko panašaus dabar nepakartotų...
Tas pat ir su rankinę. Tai buvo pirma mano "moteriška" tašė, kurią vietoj kuprinės gavau tampyti į mokyklą, kokioj 9 klasėj.
Dabar prisimenu kiekvieną savo tvarkymosi isteriją, kai metu į šiukšlių dėžę viską, kas tuo metu nenaudojama. Dabar jau neprisimenu, bet esu garantuota, kad atsikračiau daug gerų dalykų. Dabar labai džiaugiuosi, kad po ranka nepasimaištė šitos dvi, asmeniniais sumetimais labai vertingos relikvijos. Vienas dalykas yra sunešiotos guminės šliurės, visai kitas - savo porciją gavęs odinis jaunystės įrodymas. Pavasarį išleisiu ją pasiganyt.

P.S. O jūs pamatytumėt koks pavasaris pas mus ant palangės... Vėliau! :)

IMG_6609 copyIMG_6611 copy IMG_6614 copy