• about me
  • menu
  • categories
  • iš vienos vietos į kitą





    Nesuprantu, kodėl man reikia atskiro priminimo, kad sudėliot tai ką turiu foto aparate, ir kas kartais plaukioja galvoj, į blogo įrašą… Bet ačiū Bantik už pastabą :) 
     Vakar pasižiūrėjau į veidrodį ir pamačiau kažką naujo. Nesuprantu ką, bet kažkas atrodo kitaip. Tada apie ką nors kalbuosi pati su savim savo galvoj, ir ten dalyvauja kažkokie naujoviški balsai. Tada einu lygioj vietoj ir taip išsisuku koją, kad iš skausmo vos neprisisioju į kelnes. Ir tada dar vyksta visokie dalykai, kurie mano paprastą gyvenimą daro visai nepanašų į mano pačios. Labai norėčiau viską suversti į neseniai pasireiškusį saulės užtemimą, arba į po to sekusią pilnatį, bet taip pat suprantu, kad neapsimoka savęs guosti dalykais, kuriais paprastą dieną visai net netikiu… O atmetus visus prietarus, lieka atsakomybė, beveik per sunki, kad galima būtų ją prisimti su visoms akis badančiom pasekmėm. Nu, bet ką padarysi... kloji lovą - guliesi, viri košę - valgai. Turbūt tai ir bus tas suaugusių gyvenimas, apie kurį visi bandė įspėti :) 
    O visa kita yra labai kantriai virstantis, gražus pavasaris. Kaip pavasariams ir priklauso, dalyvauju visokiuose kraustymuose, valymuose, tvarkymuose. Labai pakilus jausmas kažką baigti, kažką pradėti, statyti, konstruoti, modeliuoti. Gauti dovanų ką nors seno, prikelt naujam gyvenimui ir nieko nešvaistyti - jausmas kaip laimėjus loterijoj. Geresnio sezono tam net nesugalvotum :)




    Nesuprantu, kodėl man reikia atskiro priminimo, kad sudėliot tai ką turiu foto aparate, ir kas kartais plaukioja galvoj, į blogo įrašą… Bet ačiū Bantik už pastabą :) 
     Vakar pasižiūrėjau į veidrodį ir pamačiau kažką naujo. Nesuprantu ką, bet kažkas atrodo kitaip. Tada apie ką nors kalbuosi pati su savim savo galvoj, ir ten dalyvauja kažkokie naujoviški balsai. Tada einu lygioj vietoj ir taip išsisuku koją, kad iš skausmo vos neprisisioju į kelnes. Ir tada dar vyksta visokie dalykai, kurie mano paprastą gyvenimą daro visai nepanašų į mano pačios. Labai norėčiau viską suversti į neseniai pasireiškusį saulės užtemimą, arba į po to sekusią pilnatį, bet taip pat suprantu, kad neapsimoka savęs guosti dalykais, kuriais paprastą dieną visai net netikiu… O atmetus visus prietarus, lieka atsakomybė, beveik per sunki, kad galima būtų ją prisimti su visoms akis badančiom pasekmėm. Nu, bet ką padarysi... kloji lovą - guliesi, viri košę - valgai. Turbūt tai ir bus tas suaugusių gyvenimas, apie kurį visi bandė įspėti :) 
    O visa kita yra labai kantriai virstantis, gražus pavasaris. Kaip pavasariams ir priklauso, dalyvauju visokiuose kraustymuose, valymuose, tvarkymuose. Labai pakilus jausmas kažką baigti, kažką pradėti, statyti, konstruoti, modeliuoti. Gauti dovanų ką nors seno, prikelt naujam gyvenimui ir nieko nešvaistyti - jausmas kaip laimėjus loterijoj. Geresnio sezono tam net nesugalvotum :)
    . Sunday, April 12, 2015 .

    2 comments

    1. Jaukuma! O aš pati bandau nuo atsakomybės bėgti, bet ji vis pasiveja, ir suprantu, kad tai neatskiriama kiekvieno dalis, tad tenka susidraugauti :)

      ReplyDelete
    2. Ha ha, atėjau patikrint, o štai ir naujienos:) Ta žalia virtuvė!

      ReplyDelete