Skilandžio užrašai

Thursday, December 01, 2016

Labas rytas! 
Vakar Ugnė iš Geri Blogai mane pakvietė į blogerių susitikimą. Tai šiandien ryte jaučiu pareigą pablogint.. kad bent galėčiau sakyt, va, parašiau blogą :) Užvakar... xixi
Vis bandau surūšiuoti kriterijus, kas padaro kai kurias vietas pačiom mėgstamiausiom, o į kitas nesinori grįžti... Būtų buvę idealu, jei būčiau galėjus ką nors papasakot, kai sėdėjau šitoj skanioj kavinėj ir gavau, turbūt, alkaniausio apžoros pusrytį. 
Turiu pasakyt, kad nebūti apžora kai keliauju, man sekasi prasčiau, negu šiaip paprastą dieną. Būdama namuose beveik niekada nesilankau kavinėse (ne dėl to, kad Kaune nėra kur nueiti. Nors būten todėl, kai turiu svečių, labai kankinuosi ir nežinau kur juos nuvesti...) O todėl, kad turiu procedūrą! Kiekvieną rytą gaminu porcijas visai dienai, o gal net kelioms į priekį. Keliauju į darbą su savo tarbutėm ir pietų indeliais, valgau ten kur dirbu, žiūrėdama kokį nors juokelį internete. Žinau, įpročiai ne patys elegantiškiausi, bet kažkodėl džiaugiuosi savo rutinom, kurios man labai patogios ir artimos. 
Va, kai tik kur nors išvažiuoju - prasideda dvi anomalijos! Ištisai miegu, ir valgau viską, kur tik gerai atrodo. Jokių tarbučių, jokių indelių. Galėčiau eiti iš vienos kavinės į kitą ir viską degustuot. Vienoj užkandis, kitoj pietūs, trečioj desertas, ketvirtoj atsigert. 
Ir paskui, žinoma, pasnausti. 





spaudžiu

Wednesday, November 23, 2016

Buvo kažkur pas mane toks įrašas apie mano kelioninius įpročius. Arba tiksliau jokių kelioninių įpročių, nes kelionių tiesiog nebuvo. Kas man anksčiau atrodė neįsivaizduojama ir netaupu keliauti 'šiaip sau', dabar taip gaunasi daugiau negu norėčiau. 
Anksčiau, bet koks pasiskraidymas, naujas miestas ir stiprūs įspūdžiai buvo poilsis ir atotrūkis. Dabar tai labai didelis krūvis ir atsakomybė. Jeigu anksčiau grįždavau namo su kokiais naujais batais, prisižiūrėjus gavės madų su nauju požiuriu į plaukų lankelius, fainu žurnalu ar arbatos dėžute, tai dabar galva negauna jokio oro gurkšnio, minutės susigulėjimui. Nebeprisimenu, kas kurioj vietoj buvo, kur mačiau tą ir kitą. Čia panašiai, kaip žiūrėti po keturis kino pavasario filmus per diena. Taip! Apžoros taip daro!
O svarbiausia! Svarbiausia, kad namai niekada nebuvo toks saldus tikslas, Kaunas seniai buvo toks gražus žodis, mano virtuvė retai buvo pati šilčiausia užuovėja. 































pasiklydau

Wednesday, September 28, 2016









 

Į Klaipėdą važiuodavau kiekvieną vasarą, kiek tik atsimenu savo protaujančius metus. Prisiminimų apie tėčio penkiakovės stovyklas man nesugadino nei kai prasiskėliau barzą (su visom krauju pasruvusiom mėsytėm), nei kai atsikėliau vieną rytą senam mūsų kempery, nes prilijo tiesiai į lovą, nei kai negavom nei vienos dienos saulės visas dvi savaitęs ir grįžom tik dar baltesni... 
Šventa trejybė: raudonų plytų Klaipėdos penkia-aukščiai, kelias per Smiltynės pušynus prie jūros ir batonas rankoj keliantis keltu. 
Ir kai šiemet grįžau į Smiltynės Jachtklubo viešbutį po jau net nebežinau kiek metų, biškį apsiverkiau.  Prisiminimuose dvejinosi ir trejinosi viskas... eilė prie dušo, bulviniai blynai apačios kavinėj, jachtų stiebų braškėjimas, uosto šviesos kitam marių krante, šuoliukai smėlyje kiekvieną rytą, ir tas garsas kai užsimerkęs guli prie jūros... 
Viskas taip pat! Porą minučių pasvajojus net prisiminiau, kokia tada buvau paauglė, su paikų dalyku pilna galva, ir kaip nedrąsiai norėdavau eiti žaisti badmintono, bet nepralemendavau nieko, o zyliodavau paskui jaunesnį brolį, kaip ledlaužį, kad pramuštų ledus... kaip nesišukuodavau druskuotų plaukų ir labai norėjau būti didelė pana... 
Net nesupratau, kaip čia taip atsitiko, kad didelė pana iš manęs pasidarė, bet kaip ir ta Smiltynė, visa kita liko taip pat, su visais paikais dalykais...

rugpjūčio 27-ta

Saturday, August 27, 2016








Kažkaip šiemet mažai sodo aktualijų. Bet ne dėl to, kad čia mažai lankausi. Greičiau dėl to, kad kartočiausi... 
O iš tikrųjų! Kaip gerai, kad kai kurie dalykai kartojasi. Pavyzdžiui, darbas darbas darbas 5 x per savaitę, o savaitgalį į sodą. Paskambina mama ir klausia "pakurt plytą? kepam kūgelį? įdėti porą vištos šlaunelių?" Ir taip kiekvieną savaitgalį. Ir aš sutrikčiau, jei būtų kitaip. 
Šiandien varčiausi ant pievutės su triusikais, skaitinėjau, skaniai užknarkiau... Atsikėliau jau pavėsy, bet tai nieko tokio. Rugpjūčio 27-ta, o taip šilta! Su triusikais! Po mankštos palindau po šlanga (pardon mano liaudišką žargoną) ir ką... tinkamas žodis - gaivu. Rugpjūčio 27-tą - taip šiltą. Išskyrus uodus. Bet šiandien aš dėkinga ir už uodus. Vadinasi miesto dūmas iki mūsų dar nedasigavo. Vadinasi viskas kaip turi būti. Ir rudens visai nebijau. Čia tau ne skiepai. Jei turi ateiti, lai ateina. Bus gražu, labai spalvota, ir jauku toj pačioj troboj, po derliaus darbų, pasikurti tą pačią plytą, traukti iš jos kūgelį, čiuožinėti po namus su vilnonėm kojinėm ir prisiminti, kaip va ten, ant pievutės skaniai užknarkiau rugpjūčio 27-tą, su triusikais. Kaip buvo šilta...